Nuostabiosios beprotės

Beprotės?Kas gi tai?O viskas prasidėjo taip...

Keturios merginos susipažino forume.Jos puikiai sutarė ir sukūrė klubą GROG,kitaip Bepročių klubą.Pamažu klubo gretos plėtėsi.Beprotės ėmė priiminėti naujus narius.Taip į klubą patekau ir aš.Dabar mūsų jau yra trylika.
Bet žodis beprotės nėra vien klubo pavadinimas.Tai vienas žodis kuris apibūdina mus visas.Vienas žodis iš kurio galima suprasti labai daug.Žodis apibūdinantis mūsų sielą,būdą.
Visoms beprotėms norėčiau palinkėti išlikti tokiomis pat nuostabiomis,energingomis,gražiomis, komunikabiliomis,linksmomis,beprotiškomis beprotėmis.Puoselėkite šią draugystę,branginkite ir mylėkite viena kitą,taip kaip iki šiol.Niekada nenutraukite ryšių.Būkite nuoširdžios,visą laiką padėkite viena kitai,būkite kartu linksmomis ir liūdnomis akimirkomis.
Juk mes beprotės.

Viena už visas ir visos už vieną.

Netektys...

Kiekvienas neišvengiamai netenkame mylimų ir brangių žmonių.Vienos netektys būna labai skaudžios,kitos ne.Tas dienas, kai netekau sau brangių žmonių,prisimenu lyg tai būtų nutikę tik vakar.Pirmą netektį patyriau 4-5 metų.Tada dar nesupratau kas nutiko.Tai buvo dėdės netektis.Atsimenu sėdim visi pas močiutę,tėvai rimti,senelis irgi,netgi sesė kuri buvo tik pora metų vyresnė už mane sėdėjo rimtut rimtutėlė.O aš sėdžiu pas verkiančią močiutę ir sakau:„Močiute,ko verki?Neverk“.Taip puikiai atsimenu šiuos žodžius.Taip pat puikiai atsimenu vaizdą kurį pamačiau įžengus į šarvojimo salė ir pirmą mintį:„Ir kodėl gi jis čia guli?“.Na taip-kvailos vaikiškos mintys.Antrą netektį patyriau po ketverių metų.Ši netektis buvo labai skaudi.Nors ir žinojau,kad senelis sunkiai serga negalėjau susitaikyti su šia mintim.Po dėdės netekties,nors tada ir nesupratau kas įvyko ėmiau reaguoti labai jautriai.Niekaip negaliu suprasti savo elgesio prieš mirštant seneliui.Kažkodėl mažiau su juo bendravau,negalėjau matyti jo tokio neenergingo,juk visą laiką jis buvo toks nenustygstantis vietoje.Už tai jį labai mylėjau.Dar po pusės metų patyriau trečiąją netektį.Per tokį trumpą laiko tarpą nesusitaikiau su ta mintimi,kad mirė vienas senelis,o štai jau po pusės metų netekau ir antrojo.Vėlgi buvo labai sunku suprasti ir išgyventi tai.Su šiuo seneliu tai pat puikiai sutariau ir labai jį mylėjau.O viskas nutiko taip netikėtai.Jis buvo sveikas ir energingas žmogus.Bet kas gi atsilaikys prieš mirtį?Niekas.Kad ir kaip bebūtų sunku turime pergyventi netektis ir toliau eiti gyvenimo keliu.

Laikas gydo žaizdas

Visiems gyvenime pasitaiko daug liūdnų ir sunkių akimirkų.Tada liejame ašaras,liūdime.Kartais taip norisi pasipasakoti apie tai suprantigam draugui ar suprantingai draugei,o tokių,kad ir kaip būtų sunku pripažinti yra nedaug.Tikrai buvo tokių atvejų kada buvau labai įskaudinta savo tikrų draugų.Dabar galbūt jų net nederėtų vadinti draugais,tačiau tuo metu atrodė,kad jie būtent tokie ir yra.Pasirodo reikia daug laiko pilnai pažinti žmogų,o dar daugiau laiko,kad galėtum jam patikėti savo didžiausias paslaptis ar išsilieti.Tačiau visi darom klaidų ir nuo jų daugiau ar mažiau nukenčiam.Taigi klaidų padariau ir aš,ir tikrai ne vieną,tačiau kaip sakoma iš klaidų mokomasi.Pasimokiau ir aš,iš kai kurių net labai skaudžiai.Tikriausiai jų padaryti randai širdyje išliks amžinai.Draugų susirandama,bet senieji jau negrįš.Bet ar verta gręžiotis atgal?Nemanu.Reikia žiūrėti į ateitį,kurti ją su šypsena ir džiaugtis kiekviena diena.

Hey!

Kagi,susikūriau savo blog'ą.Tiesą sakant jį kūriausi ne dėl to,kad galėčiau dėstyti čia savo mintis ar šiaip ką nors rašinėti,bet dėl vienos priežasties.Jos neatskleisiu,bet supras tas kuriam reikia :)Jeigu susikūriau tai teks jau kažką ir rašyti.

Tai tiek šiam kartui.
Ramė.