Netektys...

Kiekvienas neišvengiamai netenkame mylimų ir brangių žmonių.Vienos netektys būna labai skaudžios,kitos ne.Tas dienas, kai netekau sau brangių žmonių,prisimenu lyg tai būtų nutikę tik vakar.Pirmą netektį patyriau 4-5 metų.Tada dar nesupratau kas nutiko.Tai buvo dėdės netektis.Atsimenu sėdim visi pas močiutę,tėvai rimti,senelis irgi,netgi sesė kuri buvo tik pora metų vyresnė už mane sėdėjo rimtut rimtutėlė.O aš sėdžiu pas verkiančią močiutę ir sakau:„Močiute,ko verki?Neverk“.Taip puikiai atsimenu šiuos žodžius.Taip pat puikiai atsimenu vaizdą kurį pamačiau įžengus į šarvojimo salė ir pirmą mintį:„Ir kodėl gi jis čia guli?“.Na taip-kvailos vaikiškos mintys.Antrą netektį patyriau po ketverių metų.Ši netektis buvo labai skaudi.Nors ir žinojau,kad senelis sunkiai serga negalėjau susitaikyti su šia mintim.Po dėdės netekties,nors tada ir nesupratau kas įvyko ėmiau reaguoti labai jautriai.Niekaip negaliu suprasti savo elgesio prieš mirštant seneliui.Kažkodėl mažiau su juo bendravau,negalėjau matyti jo tokio neenergingo,juk visą laiką jis buvo toks nenustygstantis vietoje.Už tai jį labai mylėjau.Dar po pusės metų patyriau trečiąją netektį.Per tokį trumpą laiko tarpą nesusitaikiau su ta mintimi,kad mirė vienas senelis,o štai jau po pusės metų netekau ir antrojo.Vėlgi buvo labai sunku suprasti ir išgyventi tai.Su šiuo seneliu tai pat puikiai sutariau ir labai jį mylėjau.O viskas nutiko taip netikėtai.Jis buvo sveikas ir energingas žmogus.Bet kas gi atsilaikys prieš mirtį?Niekas.Kad ir kaip bebūtų sunku turime pergyventi netektis ir toliau eiti gyvenimo keliu.